aulas

aũlas sm. (4, 2) 1. SD25, R270 viršutinė bato dalis, apimanti kojos riešą ir blauzdą: Prairo bato aũlas Krkl. Pasisiūdinau batus ilgais aulaĩs Grg. Stovi ir vis traukia aulus aukštyn BsPIV96. Žiemai geriau batai su aulẽliais, vasarą – be aulẽlių Gs. ^ Kaklas kaip čebato aũlas – nors su lenkena skusk Rm. Juodas kap čebato aũlas Gs. Patsai kvailas kaip mano aulas V.Krėv. Durnas kaip aulas PPr329. Kur matei, kad iš batų aulų šaudytų? PPr378. 2. odinis blauzdų apavas, neprisiūtas prie bato galvos: Kas turi drūktas kojas, tam aulùkai nepritinka Grg. Jis vaikščioja su raudonais aulẽliais Gs. 3. vamzdis malūne grūdams nuo aukšto pilti į girnas: Pilną aũlą rugių pripyliau Brs. Kažin kiek pareina į tą aũlą? Pc. ║ toks pat vamzdis miltams byrėti: Atkišk aũlą, dar miltų paliko Pn. 4. rš lentinis aukštinis dūmams išeiti. 5. arpo šone medinis lovelis pasturlakams išeiti, ausis: Kas per aũlą išėjo – bus abrakui Pg. 6. Kvt menk. apie žioplį, kvailį; apsileidėlį: Aũlas esi ir tiek, nieko nesupranti! Rk. Nereikia tokio aũlo klausyti, jis pats nežino, ką kalba Šk. Jis tikras aũlas – kojos nors ropes sėk, ausų tai viškum nemazgoja Slm. 7. N = aulys.